Ona Miciūtė
| Ona Miciūtė | |
|---|---|
| Gimė | 1909 m. gruodžio 14 d. Vilnius |
| Mirė | 1973 m. vasario 2 d. (63 metai) Vilnius |
| Sutuoktinis (-ė) | J. Šutovičius |
| Veikla | poetė, vertėja |
Ona Miciūtė (1909 m. gruodžio 14 d. Vilnius – 1973 m. vasario 2 d. ten pat) – Lietuvos poetė, vertėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Stanislovo Miciaus (1870–1944) ir Onos Šepetytės (1877–1965)[1] darbininkų šeimoje, kur nuolat stigo duonos ir vaikystė prabėgo skurdžioje vaikų prieglaudoje. Šeimoje, be Onos, augo dar 4 vaikai: seserys Jadvyga Ščerbinskienė (1907 [2]–1990) ir Elena Miciutė (1914–1980), broliai Stasys (1911–1944) ir Liuvikas (1913–1973)[3]. Gyvendama Antakalnio vaikų prieglaudoje baigė pradinius mokslus dviklasėje lietuvių pradinėje mokykloje. Vėliau – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, kur gyveno mokinių bendrabutyje. Baigusi gimnaziją ir gavusi Vilniaus lietuvių komiteto stipendiją, 1932 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Humanitarinių mokslų skyrių, pasirinkdama polonistiką (į programą įėjo ir bibliotekininkystės disciplinos) ir antrąją sritį – lituanistiką.[4] 1937 m. Vilniaus universitete baigė lenkų kalbą ir literatūrą.
Bendradarbiavo literatūros leidiniuose „Varsnos“, „Varpos“. Dalyvavo Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugijos, Vilniaus lietuvių studentų sąjungos veikloje. 1939–1941 m. dirbo Vilniaus radiofone vertėja į lenkų ir lietuvių kalbas, hitlerinės okupacijos metais iki 1942 m. balandžio – bibliotekininke. 1944–1950 m. dirbo Lietuvių literatūros instituto vyresniąja bibliografe ir Lietuvių grožinės literatūros rankraštyno vedėja. Tuo metu parašė mokslinį darbą „Simono Daukanto rankraštinis palikimas“ (MA Lietuvių literatūros instituto leidinys „Darbai“. I tomas). NKVD suėmus vyrą pašalinta iš Lietuvos rašytojų sąjungos ir atleista iš darbo, vėliau dirbo bibliotekininke mokykloje, vertė lenkų literatūrą.[5]
O. Miciūtė mirė 1973 m. vasarį, palaidota Antakalnio kapinėse, po metų miręs jos vyras J. Šutovičius (1904–1973/1974), nedavus leidimo laidoti šalia žmonos – Pavilnio kapinaitėse.[6]
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosius dainiškosios intonacijos eilėraščius išspausdino 1929 m. Eilėraščių rinkiniuose „Žiburiai pelkėse“ ir „Slėnių paukščiai“ poetizuojama gamta, būdingi emocingi pakartojimai, impresionistinė stilistika, Vilniaus krašto socialiniai kontrastai, stoiško žmogaus pasaulėvaizdis savitai derinamas su moterišku naiviu tyrumu. Jos pasaulėjauta ir poetika neoromantinė, jos kūryba artima S. Nėries poezijai. Parašė eilėraščių vaikams, pjesę „Laimės dėžutė“ (1957 m.), autobiografinę apysaką apie vaikystę. Į lietuvių kalbą išvertė lenkų rašytojų J. Andžejevskio, M. Dombrovskos, J. Parandovskio ir kitų kūrinių.[7]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios krikšo įrašai, 1909 metai, 19 įrašas
- ↑ Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios krikšo įrašai, 1907 metai, 28 įrašas
- ↑ Tėvai, brolis ir sesuo Elena palaidoti Vilniaus Saulės kapinėse, sesuo Jadvyga – Karveliškių.
- ↑ Marija Macijauskienė. Nepabūgusi sunkumų. XXI amžius, 2004 m. Archyvuota kopija 2023-07-23 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Alma Lapinskienė. „Aš – tik Vilnelė...“: Vilniaus krašto lyrikė Ona Miciūtė // Metai. 2008, Nr. 1
- ↑ Ona Miciūtė „Kažkas likimą mano čia pakirto…“
- ↑ Ona Miciūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 32 psl.