Pinikai
Pinikai arba makramė (< turk. maqrama < arab. مِقْرَمة = miqrama 'rankšluostis, staltiesėlė') – iš mazgų rankomis pinti geometrinio rašto ar virvelių pavidalo dekoratyvinės tekstilės gaminiai, pinami mazgine technika.
Pynimui naudojami stori siūlai (tiek natūralaus pluošto – džiuto, medvilnės, kanapių, sizalio, linų, tiek sintetinio), taip pat virvelės arba špagatas. Pinikų būdu gaminami moteriški dirželiai, krepšeliai, petjuostės, kaklajuostės, apyrankės, kiti tinkliniai dirbiniai (iš plokščiųjų mazgų), sienų kilimėliai, gėlių stoveliai (iš sumegztų pusmazgių), raktų laikikliai, kiti dekoratyvieji dirbiniai (iš kilpinių mazgų).[1]
Ant laikančiojo siūlo (virvelės) apmetamos sukarpytos pynimo virvelės (siūlai), mazgai (plokščiasis ir kilpinis, kartais įterpiami sudėtingi jūriniai) rišami ant vienos ar kelių laikančiųjų virvelių (siūlų); virvelė, kuria rišamas mazgas, vadinama pinamąja. Pinant nedidelius dirbinius kaip pagrindas naudojama standi guma, audiniu aptrauktas porolonas, o dideli dirbiniai kabinami ant kablio, laikiklio.[1]
Pinikų technika žinoma jau iš Babilonijos ir Asirijos.[2] Laikoma, kad šis menas suklestėjo IX a. pr. m. e. Manoma, kad pinikų techniką išplėtojo jūreiviai, laisvalaikiu pynę hamakus, peilių įmautes, diržus, talismanus.[3] Inkai ir Šiaurės Amerikos indėnai išplėtojo labai savitą pinikų rūšį – vadinamąjį vampumą (gausiai įpinama karoliukų).[1] Musulmonams užkariavus Pirėnus, pinikai ėmė plisti po Europą, ypač Ligūrijoje.[4] Įmantriais mazgų raštais apipinti baldai, šviestuvai, išpintos užuolaidos puošdavo didikų namus, aukštuomenė neapsieidavo be šia technika pintų aksesuarų – rankinių, dirželių. Renesanso epochoje Italijoje atsirado mezginius primenantys plokšti, raštuoti pinikai, vadinamieji cavandoli.[1] Vėliau vienu svarbiausių pinikų meno centrų buvo Didžioji Britanija (buvo svarbus viktorijietiškos epochos moterų užsiėmimas).[5] Nuo XIX a. pinikų pynimas paplito ir paprastų žmonių šeimose, bet atsiradus pramoniniams nėriniams, ši technika išėjo iš mados. XX a. 7 dešimtmetyje vėl išpopuliarėjo, kai buvo susidomėta etnografija, rankdarbiais; buvo populiarūs tarp hipių.[1]
XIX a. britiška moteriška rankinė
Kabutis ant kaklo
5 tipų dekoratyviniai mazgai
Pynimas iš rafijos pluošto Madagaskare
.jpg)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 Beata Tvarijonavičienė, Lijana Šatavičiūtė. pinikai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ Harvey, Virginia (1967). Macrame : the art of creative knotting. Van Nostrand Reinhold. pp. 9–30. ISBN 0-442-23191-1. OCLC 948758577.
- ↑ Макраме, Энциклопедия моды и одежды.
- ↑ Leslie, Catherine A. (2007-04-30). Needlework through history: an encyclopedia. Greenwood Press. pp. 117–118. ISBN 978-0-313-33548-8.
- ↑ Virginia Colton, red. (1979). Complete Guide to Needlework. Montreal: The Reader's Digest Association Canada. pp. 445. ISBN 0-88850-085-8.
